Laukuos artojai sÄ—ja brandų grÅ«dÄ…, Kad geras derlius džiugintų visus. Ir tu, o Mokytojau, tokio bÅ«do- Ä® tÄ… laukų artojÄ… panašus.
Jaunon širdin tu sÄ—ji protÄ…, gÄ—rį, JÄ… nuo audrų ir saugai, ir gini. Priimki šiandien rudeninÄ™ gÄ—lÄ™ Ir aÄiÅ«, kad dÄ—l mÅ«sų gyveni.
Už tÄ… šypsenÄ… lyg saulÄ™, Už geras akis, Ä® tÄ… platųjį pasaulį Atvertas duris. Už tÄ… šiltÄ… šiltÄ… žodį, tartÄ… iš širdies Tegul nors rasota rožė padÄ—kot padÄ—s…
|